Protection of Lithuanian popular wooden memorial monuments: endeavour and results

Straipsnyje tyrinėjamos medinių memorialinių lietuvių liaudies paminklų - kryžių, koplytstulpių, stogastulpių - apsaugos problemos. Remiantis archyvine medžiaga analizuojama valstybės institucijų, atsakingų už paveldo apsaugą, organizacijų ir pavienių asmenų veikla, fiksuojant ir inventorizuojant liaudies paminklus, apžvelgiama konservavimo ir restauravimo darbų praktika. Per visą XX a. ir dabartiniu laikotarpiu mediniai memorialiniai liaudies meno paminklai nuolat nyksta. Negelbėjo ir jų įrašymas į valstybės saugomų paminklų sąrašus. Atgimimo laikais nuvilnijo nauja kryžių statymo banga, atstatyti ir kai kurie sunaikintieji sovietmečiu. Viltinga šio laikmečio pradžia išryškino dvi prieštaringas kryptis: viena, šviesesnioji, byloja, kad dar neprarastas poreikis ir gebėjimai statyti klasikinių formų medinius memorialinius paminklus, antroji liudija, kad visuomenės pozicija saugant senąjį lietuvių liaudies dailės paveldą dar nepakankamai brandi, kaip nepakankamas ir valstybinės politikos dėmesys bei reali parama. Per šimtmetį sukaupta medinių memorialinių liaudies meno paminklų inventorizacinė medžiaga (foto negatyvai, nuotraukos, aprašai, išmatavimai) pati tapo tarsi "antriniu" paveldu, nacionaliniu turtu, kurį būtina išsaugoti šiuolaikinėse skaitmeninėse laikmenose, nes pirmavaizdžių daugeliu atvejų nebelikę. Kita vertus, visuomet skyrėsi visuomenės bei profesionalių paveldosaugininkų požiūris į bebaigiančius sunykti memorialinius paminklus: kaimo žmonės tokius tradiciškai linkę sudeginti, paveldosaugininkai - išsaugoti.The issues around the protection of Lithuanian wooden memorial folk monuments – crosses, shrine crosses, pillar-type crosses – are analysed in this article. With reference to archive material the activity of organisations, individuals and the state institutions responsible for heritage protection, in repairing and inventorying the folk monuments is analysed And conservation and restoration work practice is reviewed. During the 20th century and up to the present day wooden memorial folk art monuments have constantly languished. Their inclusion into the list of monuments protected by the state did not help. During the time of national rebirth a new wave of cross construction swept the nation and some of the crosses demolished during the Soviet period were reconstructed. The hopeful beginning of this period highlighted two contradictory directions: a lighter one states that the need and abilities to construct the wooden memorials of classic shape is not yet lost; the second one shows that the public position on protecting the old Lithuanian folk art heritage is not yet mature enough and the state policies and actual support is also not sufficient. The inventory material of wooden memorial folk art monuments accumulated a century ago (photo negatives, pictures, descriptions, measurements) itself became a “secondary” heritage, a national asset which is necessary to store in contemporary digital form, because the primary original objects have not remained. On the other hand, the approach of the public and professional heritage protectors to languishing memorial monuments has always differed: village people tend to traditionally burn such monuments; the heritage protectors are willing to protect them