Towards abstraction and individuality

Tautinė žydų meno samprata Rytų Europoje nuolatos keitėsi. XIX a. pabaigoje pirmoji žydų dailininkų karta nekėlė sau uždavinio kurti tautinį meną. Domėjimasis tautiniu menu ir žydiškomis temomis, ypač buitiniu žanru, išaugo pirmame XX a. dešimtmetyje. Ieškodama tautinių bruožų, žydų dailė ėmė eksploatuoti tautosakinius siužetus ir etnografines temas. Dalis žydų dailininkų, tapatindami save su semitų tautomis, sekė orientalistinio meno tendencijomis ir mėgino kurti tautinę dailę. Kiti menininkai tautinę žydų dailę suvokė jidiš literatūros ir teatro kontekste. Šiuo atveju žydų dailė buvo suvokiama kaip integrali visos kultūros dalis, turinti žadinti tautą. XX a. 3 dešimtmetyje jaunoji žydų menininkų karta, ieškodama tautinio žydų meno tapatybės, dailę siejo su kūrėjo individualybe ir dvasiniais išgyvenimais.The concept of folk Jewish art in Easter Europe underwent constant transformations. At the end of XIX c. the first generation of Jewish painters did not have a goal to create folk art. Interests in folk art and Jewish themes, especially household genre, grew in the first decade of XX c. By searching for folk features, Jewish art started to exploit folklore scenarios and ethnographic themes. A part of Jewish painters, identifying themselves with Semitic nations, followed the trends of orientalistic art and attempted to create folk art. Other artists perceived folk Jewish art in the context of Yiddish literature and theater. In this case, Jewish art was understood as an integral part of all culture, designated to awaken the nation. In the third decade of XX c., a young generation of Jewish artists, in its attempts to locate identity of folk Jewish art, connected art with creator’s individuality and spiritual experiences