Some peculiarities of accentuation in Eastern Aukštaitian sub-dialects on the periphery of the Vilnius region

Svírkų šnektos (Adùtiškio parap., Švenčioniÿ r.) kirčiavimo ypatumus galima palyginti su pietų aukštaičių, rytų aukštaičių uteniškių ir periferinių vilniškių šnektų kirčiavimu: 1) nėra kirčio atitraukimo – kaip pietų aukštaičių tarmėje (vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje, bendrinėje kalboje); 2) baritoninio ir oksitoninio kirčiavimo reliktai – kaip periferinėse lietuvių kalbos šnektose (Dievẽniškėse, Gerv¸čiuose, Zîeteloje), pietų aukštaičių plote; 3) Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio pažeidimai, kilnojamojo kirčio paradigmos keitimas į pastovų kirčiavimą, trūkinėjantis ryšys tarp kirčio vietos ir priegaidės sietini su slavų, ypač baltarusių, dialektų artumu; 4) dviviršūnis kirtis ne toks ryškus kaip uteniškių (pereinantis į kirčio atitraukimą), bet neužfiksuota ir jo nykimo tendencijų (kaip pietų aukštaičių plote). Pagal išlaikytą prieškirtinio ilgojo skiemens kiekybę šnekta artima periferiniams dialektams; 5) šnektoje egzistuojantys šalutiniai kirčiai atlieka kelias funkcijas: a) skiria kitais atžvilgiais tapačius žodžius ir formas (šalutinis fonologinis kirtis); b) padeda ritmiškai organizuoti frazę (ritminis kirtis); c) kompensuoja galūnės trūkumą ar padeda išlaikyti ,,pilnąją“ galūnę (morfemos kirtis). Remiantis šiais palyginimais galima teigti, kad visam vilniškių plotui būdinga panaši prozodinė struktūra. Atskirų vilniškių šnektų kirčiavimas mažiau diferencijuotas nei jų vokalizmo sistemos. Daug bendrumų galima įžvelgti su pietų aukštaičių ir periferinių Baltarusijos salų prozodija, t.y. arealais, neturinčiais kirčio atitraukimo ir veikiamais slavų kalbų.The accentuation peculiarities of the sub-dialects of Svírkai (Adùtiškio parish, Švenčionys Region) can be compared with those of the sub-dialects of Southern Aukštaitija, Eastern Aukštaitija (Utena) and sub-dialects on the periphery of the Vilnius region: 1) no retraction of stress as occurs in the Southern Aukštaitian dialect (also the Kaunas region Western Aukštaitian sub-dialect and Standard Lithuanian); 2) relics of baritone and oxytone stress – as in peripheral Lithuanian sub-dialects (Dievẽniškės, Gervėčiai, Zietela) and in the Southern Aukštaitian dialect; 3) departures from the Saussure-Fortunatov Law, shift from mobile stress paradigm to fixed stress paradigm and inconsistencies in the relationship between place of stress and pitch of stress – likely to be due to the proximity to Slavic, particularly Belarusian, speakers; 4) double-peak stress not as distinct as for speakers of Utena sub-dialect (tending toward stress retraction), but no tendency toward disappearance observed (which is the case in the Southern Aukštaitian dialect). The Svírkai sub-dialect is close to the dialects on the periphery of the Vilnius region in that it maintains the length of long syllables preceding the stressed syllable; 5) The sub-dialect’s secondary stress fulfils several functions: a) it makes a distinction between words and forms that would otherwise be identical (secondary phonological stress); b) it helps the rhythmic organisation of the phrase (rhythmic stress); c) it compensates the loss of the word ending and helps to “fill out” the word ending (morphemic stress). On the basis of these comparisons it can be stated that a similar prosodic structure is typical of all sub-dialects in the Vilnius regio