Ideas of regional cultural protection in Lithuania

Straipsnyje autorius analizuoja pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai keltas ir formuluotas idėjas, kaip apsaugoti lietuvių etnografinių grupių (žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir lietuvininkų) tradicinę kultūrą. Tyrimo objektu pasirinkti moksliniuose straipsniuose, periodinėje spaudoje skelbti dokumentai, kultūrinių organizacijų, tyrinėtojų, politikų pasisakymai, kuriuose kalbama apie būtinumą arba galimybes lokalinių kultūrų apsaugą susieti su radikalia Lietuvos teritorine administracine reforma, kurios esmė – valstybės federalizavimas. Suinteresuotos grupės Lietuvos regionų bendruomenes pradėjo traktuoti kaip atskirus etninius vienetus. Straipsnyje daroma išvada, kad savivaldos regionai etnografinių sričių ribose neteiktini dėl Lietuvos valdymo unitarinės tradicijos, jos dabartinės geopolitinės padėties, lietuvių etnografinių grupių tamprios konsolidacijos į lietuvių naciją, ir dėl to, kad Lietuvos valstybė į savo teritoriją nėra inkorporavusi jokių autochtoninių tautinių mažumų. Etnografinių regionų savitumą autorius siūlo apsaugoti plėtojant bei reformuojant kultūros politiką ir užtikrinant tradicinių subkultūrų pliuralizmą, į kasdieninio gyvenimo apyvartą įtraukiant etnografinių regionų tradicinę kultūrąThe author of the article analyses ideas that have recently been actively raised up and formulated in Lithuania on how to protect the traditional culture of Lithuanian ethnographic groups (dwellers of Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija and Prussia). The author chose as an object of research documents published in scientific publications and periodical press and speeches of representatives of cultural organizations, researchers, and politicians that focus on the necessity or possibilities of the connection of the protection of local culture with a radical Lithuanian territorial administrative reform based on state federalization. Interested groups started to treat Lithuanian regional communities as independent ethnic units. The article comes to the conclusion that self-governing regions within the limits of ethnographic spheres are not acceptable due to the unitary management tradition of Lithuania, its current geopolitical situation, strong consolidation of Lithuanian ethnographic groups into the Lithuanian nation, and due to the fact that the Lithuanian state has not incorporated any autochthon national minorities in its territory. The author offers to protect the individuality of ethnographic regions with the help of the development and reformation of cultural politics and ensuring the pluralism of traditional sub-cultures as well as involving the traditional culture of ethnographic regions into the circulation of everyday life