Rūta Šimonytė-Žarskienė. Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje

Visame pasaulyje reti instrumentai – nesurištos daugiavamzdės grupinės dūdelės (lietuvių skudučiai, komių kuima čipsanai ir piolianėzai, rusų kuvikės ir kugiklės) ir jų originali polifoninė muzika jau seniai domina ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų mokslininkus. Pabrėždama lietuviškąjį tyrimų atspirties tašką, autorė visus tiriamus instrumentus, kurie pagal bendriausius požymius paprastai priskiriami Pano, arba daugiavamzdėms, fleitoms, apibendrintai vadina skudučiais. Nuoseklūs lyginamieji tyrimai skiria šį darbą nuo kitų mokslinių publikacijų apie skudučius. XIX–XX amžių sandūroje Adolfo Sabaliausko ir 1924–1937 m. Stasio Paliulio iš klausos užrašyti skudučių kūriniai – beveik visas mus pasiekęs skudučių repertuaras. Autentiškų lietuvių skudučių muzikos įrašų turima visiškai nedaug (apie 17, įrašytų 1908–1974 m.). Komių ir rusų gyvoji skudučiavimo tradicija dar teberusena. Autorė nustatė, kad archajiškiausios – skėtinių augalų dūdelės. Bendros kilmės tradicija skiemeninis įvardyti atliekamą muziką, jos partijas. Vyrauja diatoniniai ir ypač anhemitoniniai skudučių garseiliai. Analizuojant repertuarą, aprėpiama ir muzikos ypatybės, atlikimo specifika, sinkretiškumas. Labai aiškiai atskleidžiamos skudučių sąsajos su paukščiais. Etnomuzikologijos duomenimis siekiama praplėsti šiaurės rytų Europos tautų etnogenezės tyrimų galimybes. Daroma išvada, kad skudučių tipo instrumentai visoje šiaurės rytų Europos miškų zonoje bendrą etnokultūrinį pamatą turinčios bendrijos buvo naudojami nuo akmens amžiaus. Iš šios bendrijos vėliau susidarė įvairios etninės grupės ir tautos.Multi-pipe whistles – the pipes that are not fastened together – (in Lithuania, skudučiai, in Komi, kuima chipsan and pöljannėz, in Russia, kuvikly and kugikly), which are quite rare globally and were used for performing of original polyphonic music, some time ago came into focus of researchers, nationally and internationally. Based on the Lithuanian context, the author apply the term “skudučiai” to all investigated instruments, which usually are classified as panpipes or multi-pipe flutes. This research paper stands out among other scientific publications on skudučiai by its comprehensive comparative studies. Notations of skudučiai repertoire are rather scarce: notations by ear of Adolfas Sabaliauskas at the turn of 19th century and Stasys Paliulis in the years of 1924–1937. There are quite few authentic musical recordings of skudučiai (17 items recorded in the years of 1908–1974). Komi and Russian skudučiai playing tradition is still more or less alive. The author found out that most archaic pipes are those made of hollow stems of umbelliferous plants. By common tradition, music and parts were syllabificated. Sound sequences were mostly diatonic and, in particular, anhemitonic. When analysing the repertoire of skudučiai, the author focuses on specific features of music, performance and syncretism and highlights connections between skudučiai and birds. Based on data of ethnomusicology, the author strives to develop new opportunities for the research of ethnogenesis of nations of the North-Eastern Europe. She concluded that societies across the forest zone of the North-Eastern Europe played skudučiai-type instruments since the Stone Age. These societies gradually evolutionised into various ethnic groups and nations