Philosophical laughter by M. Foucault and hopeless unwillingness of being human

Mėginama išsiaiškinti žmogaus mirties sampratos pakeitimą nuo F. Nietzsche’s iki M. Foucault ir jos santykį su modernybės pabaiga. Pirmiausia aptariama Dievo nužudymno technologija, toliau svarstomas aukštesnio žmogaus vaidmuo ir paskutiniųjų žmonių statusas. Išryškinamas silpnasis ir stiprusis nihilizmas kaip kultūros irimo indikatorius. Nemaža dėmesio skiriama apokaliptinės kultūros simptomams ir Homo consumens epochos bruožams aprašyti. Pabaigoje formuluojama moderniojo žmogaus mirties pripažinimo problema ir nusakomos troškimo būti žmogumu galimybės.The article investigates changes in the understanding of human death from Nietzsche to Foucault, as well as its relation to the end of modernity. First, the technology for disposing of God is considered, followed by a discussion of the role of the Übermensch and the last human beings. Distinction is made between the weak and the strong nihilism as indicators of cultural disintegration. The article provides a lengthy description of the symptoms of the apocalyptic culture and the features of the homo consumens age. In conclusion, the article formulates the problem of the recognition of the modern man’s death and describes the potential of the desire to be human