The Funding of Lithuanian Parishes in 15th-17th c. (Diocese of Vilnius)

Katalikų parapijų tinklas Vilniaus vyskupijoje susidarė pavėluotai dėl vėlyvo Lietuvos krikšto (1387 m.), evangelikų reformatų įsigalėjimo (XVI a. II pusėje) ir potridentinės Bažnyčios didelio akcento LDK slavų žemėms. Iš 400 vyskupijos parapijų tik 1/3 buvo lietuvių. XIV–XV a. parapijas fundavo beveik išimtinai LDK didieji kunigaikščiai, XVI–XVIII a. iniciatyvą perėmė bajorai ir magnatai. Fundacija (žemė su joje gyvenančiais baudžiauninkais ar ištuštėjusi žemė dvarui įkurti) buvo skirta parapijos klebonui ir jo tarnams (vargonininkui, zakristijonui, mokytojui, prieglaudai) išlaikyti. Taip pat buvo aukojama miškai (statybinė medžiaga ir malkos), vandenys (žvejybai), pinigai, dešimtinė (1/10 nuo visų javų), kuri vėliau keičiama į pinigus (kalenda), propinacijos teisė. Parapijos administraciją rėmė ir parapijiečiai aukomis ir atlyginimais už bažnytinius patarnavimus. Bažnytinė beneficija buvo klebono nuosavybė, bet be teisės ja disponuoti. Ji priklausė dvasinei jurisdikcijai paveldimai. Lietuvoje ji nebuvo stambi. Ji buvo panaikinta XIX a. viduryje vykstant Bažnyčios turtų sekuliarizavimui ir įvedant caro valdžios priežiūrą. Parapijos fundatorius turėjo patronato teisę (Lietuvoje žinoma nuo 1447 m. privilegijos) ir buvo parapijos globėjas, tai reiškė, kad turėjo saugoti bažnytinę beneficiją ir prižiūrėti savo pavaldinių atliekamas religines pareigas. Bet jis negalėjo kištis į pamaldų tvarką ir sakramentų priėmimą. Patronas galėjo būti palaidotas jo globojamoje bažnyčioje ar jos rūsyje, įsigyti nuolatinę šv. Mišių auką už save ir šeimos mirusiuosius.The network of Catholic parishes in the Diocese of Vilnius was formed at a later time due to the late baptism of Lithuania (1387), the establishment of the Calvinists (second half of 16th c.) and the great attention of the post Trident Church to the Slavic lands of the Grand Duchy of Lithuania. Out of the 400 parishes in the diocese only one-third were in Lithuanian lands. In the 14th–15th c. the founding patrons of parishes were almost without exceptions the grand dukes while in the 17th–18th c. the nobles and the magnates took over the initiative. The foundation, whose content consisted of land with the serfs living on it or abandoned lands in preparation for a new estate, was provided for the maintenance of a parish pastor and his servants (organist, sacristan, teachers, nursing home). Other possible offerings were forests (construction materials and lumber), waters (fishing), money, tithe (1/10 from the whole harvest), converted into money (kalenda), the right of propination. The administration of the parish was also supported by donations from parishioners and payments for church services. Church benefice was the property of the pastor, but without the right to dispose of it. It belonged to the inheritance of the spiritual jurisdiction. It was not significant in Lithuania. It was abolished in the middle of the 19th c. during the secularization of Church property and its transfer to the care of the czar. The founding patron of the church had the rights of the patron (in Lithuania it was known from the time of the 1447 privileges). The founding patron of the parish remained its sponsor, this meant that he had to protect the church benefice and look after how his subjects carried out religious practices. But he could not interfere in the time of Masses and the reception of sacraments. The patron could be buried in the church he sponsored or in its basement, and have Holy Masses said for himself and deceased family members