Art criticism without abstracting: from counterpropaganda to the body of fantasy

Meno kūrinių ideologinis įtikinamumo vertinimas neturėtų būti paremtas deterministiškomis nuostatomis, kurios šioje situacijoje yra klaidinančios. Kultūrų difuzijos, civilizacinės sąveikos, globalizacijos laikotarpiu tampančios vis veiksmingesnėmis, socio-ekonominiai, kultūriniai procesai bei konfliktai sąlygoja meno kūrinio idėjinį ir ideologinį paveikumą, nuolatinį kitimą bei mutaciją. Dėl to praėjus kuriam laikui ir pakitus aplinkybėms, veiksmingų propagandinių simbolių kartojimas vienoje vietoje jau gali turėti priešingą rezultatą. Nuo pat pradžių propaganda buvo paremta meno kūriniais. Straipsnyje yra išskiriama propagandinė prezentacija, kontrpropagandinė kritika bei kritika kaip "išsklaidymas" (remiantis Jacques Derrida dessemination koncepcija). Daugelis meno kūrinių tapo savo laikotarpio ryškiausios kritikos, skausmo ir gėdos viešumos bei pasididžiavimo forumo išraiškos forma. Atskiriamos meninė, nereferuojanti ir dažniausiai nereflektyvi, kritika bei menotyrinė kritika. Nereferuojanti meninė kritika yra siejama su prasmių pasauliu, kuriame vienodai veikia ir žmogaus kūnas, ir kūrinys.Evaluation of ideological persuasiveness of works of art should not be based by deterministic attitude, since it would be rather misleading in the situation. Culture diffusions, interactions of civilizations, which become more and more effective in the times of globalization, the socio-economical, cultural processes and conflicts determine the ideological persuasiveness, continuous development and mutation of the work of art. Due to the said reasons, as a certain period of time elapses and the circumstances change, repetition of efficient propaganda related symbols in one place may already have the adverse result. From the very beginning propaganda was based by works of art. The article distinguishes the propagandistic presentation, the contra-propaganda criticism and criticism as “dissemination” (referring to the concept by Jacques Derrida). Most works of art were forms of expression of most fierce criticism, publicity of pain and shame and the forum of pride of their times. The non-referring and most frequently non-reflective criticism and art criticism are distinguished. The non-referring criticism is related to the world of meanings, in which both the human body and the creation are equally active